Petras Auštrevičius dėl Astravo- nematau kito kelio, kaip eiti per Vadovų tarybą

Pirmasis tinklaraščio „Užsienio politika-Lietuvos perspektyva“  [ UPLP ]  interviu

Europos Parlamento narys p. Petras Auštrevičius

Image result for petras austrevicius

– Ar Europos Parlamentas (EP) dėl Astravo AE turi kokią nors galimybę paveikti Baltarusiją ir ES Komisiją?

Esant dabartiniam galių išsidėstymui, pagrindinis Europos Parlamento uždavinys – politiškai aktualizuoti vieną ar kitą klausimą, kurti ir plėsti jo žinomumo lauką, buriant palaikymo aplinką ir siūlant veikimo būdus bei reikiamą sprendimą ar sprendimus. Tą ir stengiuosi daryti Astravo AE klausimu. Praėjusių metų pabaigoje inicijavau Europos Parlamente Grupę dėl saugios branduolinės energetikos ES kaimynystėje. Kol kas ji koncentruojasi į Astravo problemą, nors panašių pavyzdžių yra ir daugiau, kaip antai daug rūpesčių kelianti dar nuo sovietinių laikų eksploatuojama Rovno AE Ukrainoje ar, analogiškai Astravo projektui, Rusijos iniciatyva projektuojama jėgainė Turkijoje. Kitaip tariant, Briuselyje vis labiau suprantama, kad branduoliniai objektai, esantys ar dygstantys čia pat, ES pašonėje, o ypač ES Kaimynystės politikos šalyse, reikalauja ne mažesnio dėmesio, nei ES viduje esantys objektai. Deja, kol kas tai mus guodžia labai menkai, nes oficialiai tebeteigiama, kad tokius objektus įtakoti ES neturi reikiamų instrumentų. Mes gi sakome: „Tuomet kurkite naujus poveikio instrumentus ir nedelsiant“.

Beje, tai, kad pavyko prikalbinti EP „Astravo grupei“ imtis vadovauti Rebeccą Harms, laikau labai rimtu pasiekimu – ji Europos Parlamente yra viena labiausiai gerbiamų ir įtakingų EP narių, ilgametė Žaliųjų frakcijos lyderė, europinio lygmens politikė. „Astravo grupė“, kuriai priklauso visų pagrindinių EP frakcijų nariai, surengė keletą labai praktiškų susitikimų su EK pareigūnais, tiesiogiai užsiimančiais branduoline energetika ir konkrečiai Astravo AE. Iš šių susitikimų tapo akivaizdu, kaip atskiri Europos Komisijos padaliniai absoliučiai nekoordinuoja savo veiksmų Astravo klausimu. Tiesa, priminsiu: šį balandį „Grupė“ mėgino surengti vizitą į Minską ir Astravą, bet, deja, nebuvome įleisti, mums neišduotos vizos. Baltarusija tokiu žingsniu tik patvirtino savo nenorą teikti informaciją ir atsakyti į esamus klausimus – akivaizdus bandymas išvengti atsakomybės.

Kokios iniciatyvos šiuo klausimu buvo EP ir balsavimai? Kaip balsavo Lietuvos europarlamentarai? Ar šiuo klausimu rodė iniciatyvas, teikė pozicijas LR Užsienio reikalų ministerija (URM)?

Visų pirma „Astravo grupės“ narių rūpesčiu reikalavimas rimtai žiūrėti į Astravo problemą buvo įtrauktas ir patvirtintas balsavimu dviejose paskutinėse EP rezoliucijose dėl situacijos Baltarusijoje, kurios priimtos pernai ir šiemet balandį. Visa informacija apie EP narių, tame tarpe ir deleguotų Lietuvos, balsavimą yra viešai prieinama – atskirai tuo nesidomėjau, bet tai tikrai nėra problema.

Kas yra Lietuvos problema, tai Lietuvos vidaus tarpinstitucinis bendradarbiavimas. Tiek Astravo, tiek apskritai visais klausimais yra labai menkas arba beveik joks informacinis palaikymas iš LR URM pusės, tokia, sakyčiau, susiformavusi EP ignoravimo kultūra. Aš vis dar su pavydu žiūriu į savo kolegų iš didesnių ES valstybių, tokių kaip Švedija, Nyderlandai ar Vokietija, bendrą darbą su jų sostinėmis, kuomet yra kone tobulas keitimasis informacija – nesvarbu, ar tai yra klausimai frakcijų ar komitetų lygmens. Mums gi tenka patiems graibytis aplinkui, prašyti ir ieškoti aktualios informacijos, kurią kartais randame patys, kartais išsiprašome, o dažniausiai – ne.

Kaip pavyzdys: jau trys savaitės praėjo po svarbaus branduolinės saugos Espoo konvencijos susitikimo Minske. Manote, kad buvome informuoti apie tai, kas pasiekta, kodėl ir kokios pozicijos laikytis toliau? Teisingai: iki šiol negavome nieko. Manote, gavo ką nors iš Vilniaus „Astravo grupės“ pirmininkė Rebecca Harms? Ne, negavo. O juk Vilniui „Grupės“ funkcionavimas – tikrai ne paslaptis, pati Rebecca vien per paskutinius metus Lietuvoje lankėsi bemaž tris ar keturis kartus.

Deja, Vilniuje, panašu, nesuprantama, kad dideli karai laimimi tik po daugelio mažesnių mūšių. Matyt, belieka vėl ir vėl apsišarvuoti kantrybe ir tikėtis požiūrio pasikeitimo.

– Kokias, Jūsų žiniomis, pozicijas Astravo AE klausimu užima Europos Komisija, atskiri direktoratai ir pareigūnai?

Esu Komisijai išsiuntęs ištisą šūsnį laiškų ir paklausimų dėl Astravo. Vien pastaraisiais mėnesiais šį klausimą aptariau tiek su vyriausiąja įgaliotine užsienio reikalams F. Mogherini, tiek ir su atsakingais komisarais J. Hahnu ir M. Šefčovičium. Sakyti, kad Astravo tema jiems buvo nežinoma, būtų netiesa. Tačiau buvo labiau nei akivaizdu, jog reikiamo jų supratimo, tai yra, kad Astravo keliama grėsmė yra gyvybiškos svarbos strateginis klausimas vienai iš ES valstybių narių, nėra. Situacija nėra net iš tolo panaši į tą, kurią matome, kai, pavyzdžiui, Graikijos pozicija yra lemianti ES veiksmus Kipro ar Makedonijos klausimais ar Italijos – dėl pabėgėlių, ką stebime šiomis dienomis. Tai vadiname europiniu solidarumu ir jis tikrai egzistuoja. Deja, ne Astravo klausimu.

Astravo AE tema taps prioritetine visai ES tik tada, Europos vadovų taryba dėl jo išsakys savo aiškią poziciją. Bet kad taip atsitiktų, jis turi būti pakeltas į šį lygį, ir tai yra absoliučiai būtina padaryti. Ir tik tada galėsime sakyti, kad padarėme viską. Pasakysiu kitaip: tik tada ES ims atstovauti Lietuvos poziciją. Nes dabar viskas tebėra žemame techniniame lygmenyje, kuriame klerkai net nėra suinteresuoti adekvačiai suformuluoti problemos. Šiame techniniame biurokratiniame lygyje vyrauja Minsko užsuktas pažadų dalinimo ir laukimo mechanizmas: Baltarusija svarsto pateikti informaciją, Baltarusija tuoj ją pateiks, Baltarusija ją jau teikia ir t. t. ir pan. Taip tęsiasi jau nedovanotinai ilgai, Astravas statomas toliau ir statomas griūva, o mūsų žmonių saugumas aukojamas.

– Kaip Jūs vertinate Lietuvos diplomatijos įtaką Europos Komisijai Astravo AE klausimu? Ar žino Briuselis apie ambasadorių Darių Degutį?

Savo darbą Briuselyje turi atlikti kiekviena Lietuvos politinė jėga ir kiekviena Lietuvos institucija. Briuselyje degučių turi būti daug ir kasdien. Susidaro įspūdis, kad iš ambasadoriaus  D. Degučio kai kam maga padaryti atsakingą iešmininką, pramiegojusį traukinio atvykimą. O tai nėra nei teisinga, nei padės išspręsti susikaupusias problemas.

Pasikartosiu: kol Astravas liks tik techniniame biurokratiniame lygmenyje, tol Briuselis nepajudės ir tol šis objektas liks tik dvišaliu Lietuvos ir Baltarusijos klausimu. Akivaizdu, kad Minskas siekia būtent to – pateikti Lietuvos reikalavimus saugumui kaip nepagrįstus ir dvišaliai motyvuotus. Ar tam mes stojome į ES, kad su kuo nors kalbėtume dvišaliu pagrindu? Vienareikšmiškai ne. Laikas suprasti, kad ES yra lėtai įsibėgėjantis, bet tikrai efektyviai veikiantis mechanizmas. Ir laikas išmokti kaip tą mechanizmą aktyvuoti. Nematau kito kelio, kaip eiti per Vadovų tarybą.

– Lietuvoje visi pritaria, kad geriau kad Astravo AE nebūtų. Tačiau „kietos“ linijos valstybės politikos nebuvo? Kalbama tik apie branduolinės jėgainės saugumą. Kodėl?

Pripažinkime bent sau: pačios Lietuvos požiūris į Astravo AE evoliucionavo mums pakankamai gėdinga ir toli gražu nekontroliuojama trajektorija. Pradžioje matėme netikėjimą ir neigimą, kad prasidėjusios statybos pavirs į branduolinę jėgainę, netgi teigta, kad tai yra nieko daugiau, kaip maskuotė, skirta tam, kad įtakoti Lietuvos energetikos politiką. Po to aukščiausiu lygiu buvo sukurta kita politinė formuluotė: „Tegul stato, bet saugiai“. Ja ir buvo vadovaujamasi praktiškai iki šių metų, šios kadencijos Seimo. Ir tik dabar imta sakyti „Statybos turi būti sustabdytos“.

Kitaip tariant, tarp 2009 m. prasidėjusių statybų ir pirmųjų rimtų LR Seimo teisinių žingsnių praėjo 7-8 metai – ištisos dvi kadencijos. Ar vis dar nematome savo klaidų ir poreikio veikti kitaip?

– Vyrauja nuomonė, kad nieko šiandien su Astravo AE nebepadarysi. Ar Jūs irgi taip galvojate?

Astravo keliama grėsmė reikalauja, kad visi aplinkui vykstantys politiniai procesai būtų pajungti šios strateginės, mūsų įsitikinimu, problemos sprendimui. Ar taip ir yra veikiama? Akivaizdu, kad ne. Pavyzdžiui, kodėl paraleliai judančios ES derybos su Baltarusija dėl vizų palengvinimo (kalbama apie diplomatinių ir tarnybinių pasų savininkus, o taip pat studentus) vyksta visiškai ignoruojant Lietuvos išsakomą prieštaravimą dėl Astravo AE? Ar taip elgtųsi ir kitos valstybės, pavyzdžiui, jau minėtos Graikija ar Italija joms prioritetiniais klausimais? Neabejoju, kad ne. Dabar gi visiškai netrukus, matomai jau nuo sekančių metų Lietuvoje bei likusioje ES galėsime „pasveikinti“ be vizų atvykstančius šimtus ir tūkstančius Baltarusijos pareigūnų ir valdininkų – tuos pačius, kurie stato Astravo AE, kurie meluoja mums ir likusiam pasauliui apie „saugią“ jėgainę. Sakysite, tai normalu?!

Akivaizdu, kad patys esame kalti, jog Astravo klausimas taip ir netapo ES darbotvarkės dalimi. Ne visi suprantame, kad Lietuva pati privalo investuoti nepalyginamai daugiau, užsiimti viešuoju aiškinimu ir lobizmu, ko praktiškai nedarome išvis. Prisimenant Lietuvos politikų ir diplomatų pastangas stojant į ES ir NATO, juk kiek buvo samdoma ekspertų, nevyriausybinių organizacijų, vykdoma apklausų ir akcijų. Ar ką nors panašaus matome dabar?.. Briuselio, kaimyninių šalių valdininkų durys turi neužsidaryti nuo juos lankančių Lietuvos pasamdytų lobistų, Vakaruose turi būti leidžiami straipsniai, rengiami seminarai – nieko to nėra daroma. Schumano žiedas, aplink kurį rikiuojasi visos svarbiausios ES institucijos, dar nematė nei vienos antibranduolinės, anti-astraviškos manifestacijos ar protesto akcijos. O tokios akcijos, patikėkite, Briuselyje yra tikrai veiksminga spaudimo priemonė.

Prieš mėnesį visus šiuos klausimus kėliau premjerui S. Skverneliui, specialiai tam susitikęs. Iš pokalbio susidarė įspūdis, kad tai, kas daroma, yra pakankama, kad užteks apriboti Astravo energijos eksportą į ES. Man taip neatrodo, to, kas daroma, yra absoliučiai nepakankama.

– Ar galima „elektros nepirkimo“ pozicija įtikint kitas valstybes, pvz., Baltijos jūros regione? Kodėl, Jūsų nuomone, Lietuvos diplomatija plačiąja prasme (Prezidentė, Seimas, Vyriausybė, URM) nesugebėjo to padaryti?

Nesugebėjo, nes nedarė. Ar daug matėme bendrų Šiaurės ir Baltijos šalių pareiškimų, laiškų, kreipimųsi, ar iniciatyvų dėl Astravo? Nesvarbu, kokiais lygiais – parlamentų ar vyriausybės, visi lygiai yra svarbūs, visuose reikia veikti. Juolab, kad ypač Šiaurės šalys yra ypatingai jautrios aplinkosaugos, žmonių sveikatos klausimams, ypač po Černobylio katastrofos. Ar su Lenkija dirbama diena iš dienos? Labiau nei abejoju. Patys matome, kokie klausimai yra prioritetiniai šiai vyriausybei, čia belieka iš nevilties tik skėsčioti rankomis. Absoliutus prioritetų nesuvokimas, negebėjimas į juos koncentruotis.

– Kaip Jūs, buvęs diplomatas, ambasadorius, vertinate Lietuvos diplomatijos dabartinę būseną ir potenciją apskritai?

Kiekvienos šalies diplomatiją galima palyginti su simfoniniu orkestru – jo malonu klausytis, kai kartu, sutartinai ir kokybiškai dirba visi instrumentai. Lietuviškas diplomatinis orkestras jau senokai nekelia susižavėjimo. Smuikelių turime daug, jie kažkokį garsą išgauna, koncertas tarsi ir vyksta. Bet pasigendu pirmojo smuiko ir dirigento. Jie, jei kartkartėmis ir pasirodo, orkestro neužveda ir nesutelkia. Astravas – akivaizdus to įrodymas.

 

1 Comment

  1. Sutinku,kad Astravo klausimu mūsų diplomatija dirba tik „dėl paukščiuko“ arba reaguodama į vidaus politinį spaudimą – kol kas šia tema lyderiauja Seimas, priemęs jau du „Astravo užkardymo“ įstatymus ir prieš kelias savaitęs priėmęs kreipimąsį į kaimyninių šalių parlamentus priimti atitinkamus įstatymus savo šalyje, draudžiančius importą ar elektros energijos tranzitą iš nesaugių branduolinių jėgainių. Diplomatija dabar turi paversti šį kreipimąsį kūnu, kol kas nematau nei vieno veiksmo šia linkme. Taip pat sutinku, kad Astravo klausimas turi būti keliamas aukščiausiu lygiu tiek Briuselyje, tiek Vašingtone – taip pat ir rytoj susitikime su ponu Trump.

Leave a Reply

Your email address will not be published.


*