A. Ažubalis. Už komentarus užsienio politikos klausimais – dešimtukas, už realius darbus…

 

Užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus komentaras apie tai, kad Latvija nerems Lietuvos pastangų sustabdyti pavojingos ir visam regionui grėsmę keliančios Astravo atominę elektrinės statybas, priminė jau ne kartą matytą situaciją. Ministras L. Linkevičius yra puikus užsienio politikos komentatorius, visada taikliai įvardijantis pagrindinius prioritetus ir iššūkius. Tačiau pažvelgus į konkrečius pasiekimus nuo 2012-ųjų, ypač mūsų kaimynystėje, kyla klausimas, o kada pamatysime penkerių metų darbo rezultatus? Audronius Ažubalis© DELFI / Šarūnas Mažeika Jau antrą kadenciją socialdemokratai yra uzurpavę tiek parlamentinio, tiek vyriausybinio lygmens Lietuvos užsienio politikos formavimą ir įgyvendinimą, tačiau ar matome nors vieną sėkmės istoriją? Tradiciškai, kaip ir kiekviena kairiųjų, Algirdo Butkevičiaus vyriausybė naiviai žadėjo perkrauti santykius su Rusija. Po pirmojo susitikimo su Rusijos užsienio reikalų ministru Sergejumi Lavrovu ministras kalbėjo apie sutarimą intensyvinti santykius. Tokias intencijas greitai nutraukė prasidėjusi Rusijos agresija prieš Ukrainą, taip pat ir nekintanti, reikalavimais ir šantažu grįsta Rusijos politika Lietuvos atžvilgiu. Tik ar tikrai reikėjo tai išbandyti savo kailiu, kai prognozuoti „perkrovimo“ baigtį buvo galima iš anksto?

Lenkija. Skambus pažadas buvo santykių su kaimyne perkrovimas, tam ministras L. Linkevičius vizito Lenkijoje metu (niekieno neįgaliotas) net atsiprašė, kad 2010 m. Lietuvos Seimas nepriėmė teigiamo sprendimo dėl asmenvardžių rašybos – šiaip jau vidaus politikos, o ne dvišalių santykių klausimo. Tačiau nei buvusi, nei dabartinė Lenkijos Vyriausybė šio atsiprašymo neįvertino, nes iš Varšuvos ir toliau nuolat girdime niekuo nepagrįstus kaltinimus apie Lietuvos lenkų diskriminaciją. Nei praėjusi, nei ši Vyriausybė kol kas neįgali suprasti, kad nei trys raidės, nei perdėtas nuolankumas santykių su Lenkija klausimų neišspręs, nes tam reikia abipusio noro ir pastangų. Baltarusija. Politika jos atžvilgiu stebina nenuoseklumu, jei ne dviveidyste: nors nuolat girdime kalbas apie paramą šios šalies demokratizacijai ir opozicinėms jėgoms, de facto matome, kad ir Lietuva dalyvauja europiniame nuolaidžiavimo Aleksandro Lukašenkos režimui procese. Sankcijų Baltarusijai panaikinimas, kurį mūsų valdantieji skatino Europos Sąjungoje, nepasiteisino – politiniai kaliniai ir toliau metami į KGB kalėjimus, o pinigų kranelis, Maskvai nebeišgalint remti, atsuktas iš Europos plėtros ir rekonstrukcijos banko, taip pat Pasaulio banko… Minskas vis labiau militariai saistosi su Maskva aktyviai dalyvaudamas zapaduose, tačiau ir toliau Europos Sąjungoje judama link supaprastinto vizų režimo… Į raginimus blokuoti šiuos procesus, kurie faktiškai stiprina A. Lukašenką, gauname ministro atsakymą, kad „nereikia bausti paprastų žmonių“ ir „kaip atrodysime prieš partnerius“. Todėl klausimas ministrui, ar Astravo ir kitos kaimynės keliamos grėsmės mums – Lietuvai – realios, ar tik įsivaizduojamos? Ukraina. Tikrai, visą įmanomą paramą Lietuva teikė ir teikia, tačiau tai nepadarė ir nepadarys esminio lūžio didžiųjų Pasaulio žaidėjų Ukrainos politikoje, rimtam veiksmui reikia idėjos. Ir ji atėjo į Lietuvos užsienio politiką iš… opozicijos. Andriaus Kubiliaus sumanytas ir sumaniai JAV bei Europos sostinėse pristatytas „Maršalo planas Ukrainai“ įgauna kontūrus… Latvija. Jau ne pirmus metus ši kaimynė yra linkusi veikti oportunistiškai ir už vieną kitą dešimtį ar šimtą milijonų eurų už baltarusiškų krovinių tranzitą per Ventspilio uostą linkusi paaukoti europinį solidarumą Astravo AE klausimu. Todėl nematau pagrindo teigti, kad dvišalė Lietuvos diplomatija padarė viską, kad Latvijos pozicija būtų kitokia. Atvirai kalbant, dar vienas nepadarytas darbas. Apskritai, Astravo AE klausimui spręsti nebuvo padaryta praktiškai nieko ir visas tarptautinis procesas yra grįstas dar mūsų parengtu kreipimusi į ESPO komitetą, ir jo priimtu sprendimu, kuris konstatuoja esminį pažeidimą padarytą parenkant atominės elektrinės statybos vietą. Po ketverių metų tylos arba keistų politinių komentarų, kad mums rūpi Astravo AE saugumo klausimai, o ne kad iš esmės šioje vietoje statyba negalima, naujojoje kadencijoje buvo paskirtas už Astravo AE klausimą atsakingas ambasadorius, tačiau kodėl tik dabar? Atsakymo nėra. 2010-2012 m. URM buvo vykdomas intensyvus darbas formuojant istorijos politiką: buvo parengta pirmininkavimui ES Tarybai skirta Lietuvos istorijos knyga, išversta į daugelį pasaulio kalbų. Taip pat parengtos gairės diplomatams, kaip nuo nedraugiškų išpuolių apginti mūsų istoriją, tačiau visa tai dūla stalčiuose. Bet juk dabar, kai Kremliaus puolimas prieš mūsų istorinį pasakojimą tik sustiprėjo, būtent šios priemonės, jeigu būtų ir toliau vystomos, galėjo atlikti pagrindinį tokių išpuolių nukenksminimo darbą. O dabar reaguojame tik fragmentiškai ir tai dažnai tik sąmoningų piliečių dėka. Galiausiai, matome ir eilinį, mažiausio tarp visų ministerijų URM biudžeto susitraukimą. Taip, formaliai žiūrint kitų metų ministerijos biudžetas liks toks pats, tačiau jai bus priskirta nemažai funkcijų organizuojant Lietuvos 100-mečio minėjimą. Tad pinigai, kurie galėtų būti skirti politiniam diplomatiniam darbui, faktiškai mažėja. Užsienio politika formuojama taip, kad tik niekam iš draugų europiečių ar kaimynų nebūtų „užlipta ant kojos“, tačiau ar diplomatija yra tik tai? Negalime būti vien pritarėjais europiniame chore. Pabėgėlių kvotų neatsisakėme ir jas vykdome, NATO įsipareigojimus pasiekėme – už tai mus gerbia didžiosios Europos valstybės ir tai yra svarbu. Tačiau to tikrai neužtenka, nes kaimynystėje darbų nematyti, o būtent čia jų pirmiausia ir reikia. Todėl teigiamą pažymį galima rašyti tik už komentavimą, o ne darbus.

Skaitykite daugiau: http://www.delfi.lt/news/ringas/politics/a-azubalis-uz-komentarus-uzsienio-politikos-klausimais-desimtukas-uz-realius-darbus.d?id=75284691

Be the first to comment

Leave a Reply

Your email address will not be published.


*